Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008
"Viskas - ir tie zmones, ir tas mano miestas- kasdien is manes iskeliauja. Keiciasi. Gyvena. Isduoda, kaip jau sakem, mano atminti. Jei kadaise ismokau kelis eilerascius, juos ir turesiu, jie nesikeis, nors gali keistis mano santykis su jais. Ka dar galiu ismokti? Kartais noretusi ismokti (Tuo paciu - savotiskai igyti) viska taip, tarsi sustabdant pasauli. Jis isrysketu manyje lyg nuotrauka ir jau niekad nesikeistu. Visada galeciau prisesti ant pamegto suoliuko, ir pamegtas pamegtas vejas pustu medziams i nugaras. Naudociausi tik pamegtais pasaulio zenklais, tad butu saugu, jauku ir niekas nenervintu. Kol imciau ilgetis dar nespetu pamegti dalyku, naujo kraujo ir tada vel sutikciau, kad pasaulis keistusi.. Sutikciau netgi leisti jam nugriauti mano pamegta suoliuka ir pastatyti, tarkim fontana su blizganciais bumbulais."
foto via ...etc
No comments:
Post a Comment