<...> kai meti akmeni i vandeni, jis kuo tiesiausiai grimzta i dugna. Panasiai ir tuomet, kai Sidharta turi tiksla, turi ketinima. Sidharta nieko nedaro - tik laukia, masto, pasninkauja, bet jis lengvai ei
na per pasaulio kliutis, kaip akmuo per vandeni, nieko nedarydamas, ne nekrustledamas; jis leidziasi traukiamas, jis leidzia sau kristi. Ir tikslas pritraukia ji, nes i savo vidu jis nesisileidzia nieko, kas galetu nutolinti tiksla.
<...> Jis pavydejo vieno dalyko, kurio truko jam paciam, bet kuri turejo jie - reiksmes, kuria jie sugebejo suteikti savo gyvenimui, aistringo ju dziaugsmo ir baimes, pavydejo nors ir nedrasios, taciau tokios saldzios ju amzino isimylejimo laimes. Nesvarbu, kas jie mylejo- save, moteris, savo vaikus, garbe ar pinigus, planus ar viltis, bet sie zmones buvo nuolatos isimyleje. Taciau kaip tik sito ir neismoko - vaikisko dziaugsmo ir kvailysciu; <...>.
<...> upe yra visur vienu metu - istakose ir ziotyse, prie krioklio, prie kelto, sriaunioje vietoje, juroje ir kalnuose - visur vienu metu, kad jai yra tik dabartis - ne zymes praeities, ne zenklo ateities? <...> Nieko nebuvo, nieko nebus; visa kas yra, viskas gyvena ir priklauso dabarciai.
<...> - Kai zmogus iesko - tare Sidharta, - tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik ta dalyka, kurio iesko, ir jis nieko kito (photo- 2007 Winter, Verkiai, Vilnius)
na per pasaulio kliutis, kaip akmuo per vandeni, nieko nedarydamas, ne nekrustledamas; jis leidziasi traukiamas, jis leidzia sau kristi. Ir tikslas pritraukia ji, nes i savo vidu jis nesisileidzia nieko, kas galetu nutolinti tiksla.<...> Jis pavydejo vieno dalyko, kurio truko jam paciam, bet kuri turejo jie - reiksmes, kuria jie sugebejo suteikti savo gyvenimui, aistringo ju dziaugsmo ir baimes, pavydejo nors ir nedrasios, taciau tokios saldzios ju amzino isimylejimo laimes. Nesvarbu, kas jie mylejo- save, moteris, savo vaikus, garbe ar pinigus, planus ar viltis, bet sie zmones buvo nuolatos isimyleje. Taciau kaip tik sito ir neismoko - vaikisko dziaugsmo ir kvailysciu; <...>.
<...> upe yra visur vienu metu - istakose ir ziotyse, prie krioklio, prie kelto, sriaunioje vietoje, juroje ir kalnuose - visur vienu metu, kad jai yra tik dabartis - ne zymes praeities, ne zenklo ateities? <...> Nieko nebuvo, nieko nebus; visa kas yra, viskas gyvena ir priklauso dabarciai.
<...> - Kai zmogus iesko - tare Sidharta, - tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik ta dalyka, kurio iesko, ir jis nieko kito (photo- 2007 Winter, Verkiai, Vilnius)
neistengia pastebeti ar suvokti, nes visa laika galvoja tik apie ieskoma daikta - jis turi tiksla, apsestas savo tikslo. Ieskoti- tai tureti tiksla. Bet rasti - vadinasi, buti laisvam, atviram pojuciams, netureti jokio tikslo. Tu, garbingasai, is tikruju esi ieskotojas, nes siekdamas savo tikslo nematai to, kas pries akis.
<...> ismintis neperduodama. Ismintis, kuria bando perduoti ismincius, visada panasi i kvaila poksta.
- Tu juokauji? - paklause Govinda.
- Nejuokauju. Pasakau, ka suradau. Zinias galima perduoti, bet isminties - ne. Ja galima rasti, isgyenti, ji gali mus nesti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos issakyti ir pamokyti negalima. <...> kiekvienos isminties priesybe tokia pat teisinga! Kaip tik taip: isminti galima issakyti ir apvilkti zodziais tik tada, kai ji vienpusiska. Vienpusiska yra viskas, ka isgalvoja protas ir isreiskia zodziai, viskas yra vienpusiska, viskas tik pusetina, viskam truksta vientisumo, pilnumo, vienoves.
<...> Bet dabar manau: sis akmuo - akmuo, jis - ir zveris, jis - ir dievas, jis - ir buda, as gerbiu ir myliu si akmeni ne del to, kad jis kada nors galetu buti siuo ar anuo, o todel, kad jis nuo amziu ir visada yra viskuo, ir kaip tik tai, kad jis - akmuo, man ir siandien pasirodo kaip akmuo - kaip tik del to ji myliu ir matau kiekvienos jo gyslos ir ertmes, jo geltonumo, pilkumo, jo kietumo, skambesio, sklindancio ji pastuksenus, jo pavirsiaus sausumo arba dregnumo verte ir prasme.
Hermann Hesse "Sidharta"
<...> ismintis neperduodama. Ismintis, kuria bando perduoti ismincius, visada panasi i kvaila poksta.
- Tu juokauji? - paklause Govinda.
- Nejuokauju. Pasakau, ka suradau. Zinias galima perduoti, bet isminties - ne. Ja galima rasti, isgyenti, ji gali mus nesti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos issakyti ir pamokyti negalima. <...> kiekvienos isminties priesybe tokia pat teisinga! Kaip tik taip: isminti galima issakyti ir apvilkti zodziais tik tada, kai ji vienpusiska. Vienpusiska yra viskas, ka isgalvoja protas ir isreiskia zodziai, viskas yra vienpusiska, viskas tik pusetina, viskam truksta vientisumo, pilnumo, vienoves.
<...> Bet dabar manau: sis akmuo - akmuo, jis - ir zveris, jis - ir dievas, jis - ir buda, as gerbiu ir myliu si akmeni ne del to, kad jis kada nors galetu buti siuo ar anuo, o todel, kad jis nuo amziu ir visada yra viskuo, ir kaip tik tai, kad jis - akmuo, man ir siandien pasirodo kaip akmuo - kaip tik del to ji myliu ir matau kiekvienos jo gyslos ir ertmes, jo geltonumo, pilkumo, jo kietumo, skambesio, sklindancio ji pastuksenus, jo pavirsiaus sausumo arba dregnumo verte ir prasme.
Hermann Hesse "Sidharta"
No comments:
Post a Comment